Krosnis mitologijoje. Baltų mitologijos ir ritualo tyrimai 3

Krosnis, židinys su jame liepsnojančia ugnimi nuo senų senovės yra žmogaus pasaulio vidurys, o kartu ir tradicinio mitinio pasaulėvaizdžio ašis. Po židiniu, krosnimi yra požeminis mirusiųjų pasaulis, pragaras, o dūmų stulpas pro čiukurą ar kaminą veda į dangiškąją dvasinę erdvę – dausas. Todėl daugelis mitinių būtybių vienaip ar kitaip yra susiję su krosnimi: krosnį danguje kūrena Dievas, krosnies žiežirboms prilygsta Perkūno žaibai, pro krosnį čionai iš pragaro landžioja velniai, į dvasių pasaulį iškeliauja ir iš jo sugrįžta raganos, raganiai, atlekia aitvarai, krosnyje skaista vėlės, ilgėdamosi dausų, pro krosnį į namus atkanka naujagimių sielos ir t.t. Krosnis užtat yra savotiški vartai tarp šiapus ir anapus, visa ko nepaprasto įsčios. O kadangi būtent  prie židinio ar krosnies ilgais žiemos vakarais buvo sekamos pasakos bei menamos mįslės,  šimtus ir tūkstančius metų, tai krosnis yra visos senosios dvasinės tradicijos, visos vadinamosios mitologijos Motina.