Nė velnio nebijau

„... IR TAIP SUKIOJOSI VELNIAS PO ŽMOGAUS TROBĄ IR LAUKĄ, PO JAUJĄ IR PO PIRTĮ, lindėjo po akmeniu, sekė iš paskos į medžioklę ir žūklę, dalyvaudavo vestuvėse ir subuvimuose, šokindavo merginas, leisdavo savo vaikus su žmonių vaikais žaisti. Velnias materialus, apčiuopiamas, kaip ir kitos žemesniosios mitologinės būtybės, jis tvirtas, kaip kadaise milžinas, jis gali vienu mostu darbus nudirbti, paskolinti žmogui pinigų, jis gali su žmogum galynėtis ir visada būti įveiktas, nurungtas, išjuoktas, jis bijo žmogaus gudrumo, apsukrumo, proto, bet dar labiau bijo Perkūno.“
Aldona Liobytė