Pabaisko mūšis

Knygoje nagrinėjamas 1435 m. rugsėjo 1 d. įvykęs Pabaisko (Ukmergės, Šventosios) mūšis, kuriame Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Kęstutaičio kariuomenė, padedama lenkų pulkų, įveikė Švitrigailos ir jam talkinusio Vokiečių ordino Livonijos krašto magistro kariuomenę. Mūšis analizuojamas ne tik karybos aspektu (aptariamas kariuomenių dydis, jų išsidėstymas ir veiksmai mūšio lauke), bet ir stengiamasi išsiaiškinti jo politinius tikslus bei poveikį Lietuvos valstybingumo raidai.

Pabaisko mūšis lėmė 1432–1438 m. Lietuvos vidaus karo baigtį. Prielaidas šiam karui kilti sudarė 1429 m. iškelta Vytauto karūnavimo idėja ir su ja susiję Jogailos dinastiniai planai, priešingi Lenkijos diduomenės siekiams. Prasidėjęs kaip dinastinis konfliktas 1434 m. karas įgijo socialinį bei etninį pobūdį. Siekdamas sutelkti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomenę Žygimantas Kęstutaitis Trakų privilegija sulygino lietuvių ir rusėnų bajorijos socialines teises ir suteikė naujų teisių Lietuvos bajorijai. Šis Žygimanto Kęstutaičio sprendimas dinastiniam konfliktui suteikė vertybinį pagrindą, o pergalė Pabaisko mūšyje reiškė ir jo politikos pergalę. Savo ruožtu tai paskatino lietuvių ir rusėnų visuomenių politinę bei kultūrinę sintezę ir lėmė tolesnę Lietuvos valstybės raidą. Šiuo aspektu Pabaisko mūšį galima laikyti lemtingu mūšiu – tai kova ne su išorės priešais, bet vidaus kova dėl tolesnės Lietuvos valstybės raidos krypties.