Žemaičių Kunigaikštystė bajorų Gadonų raštuose

Žemaičių - seniūnijos, kunigaikštystės - istorija kiek aktyviau pradėta tyrinėti tik atgavus Lietuvos nepriklausomybę 1990 metais. Atskirų, daugiausia žemaičių kilmės, autorių straipsniai, nedidelės apimties studijos, vėliau ir solidžios monografijos pradėtos skelbti tik 1990 metų serijoje Žemaičių praeitis (1990-2015 metais išleista 17 tomų), o pirmoji apibendrinta Žemaičių istorija, parašyta Žemaičiuose gimusių autorių, pasirodė tik 1997 metais (Butrimas ir kt., 1997). Panašiu laikotarpiu intensyvius Žemaičių tyrinėjimus Lenkijoje vykdė Grzegorzas Blaszczykas, kurio pirmoji monografija - „Žemaičiai XVII-XVIII a. Apgyvenimas ir visuomenės struktūra“ (Blaszcyk, 1985). Sovietinė okupacinė sistema neskatino Lietuvos ir Žemaičių istorijos tyrinėjimų, o jei toleravo - tai tik remiantis „marksine metodologija". Visuomenių elito, „dvarininkų, feodalų ir dvasininkų", veiklos tyrimai, jų nuopelnai tautos ir jos kultūros istorijai iš viso nebuvo toleruojami. Šių tyrinėjimų srityje neatsitiktinai tik 2010 metais pasirodė pirmoji kregždė - Eugenijaus Saviščevo monografija, skirta Žemaičių savivaldai ir jos elitui 1409-1560 metais (Saviščevas, 2010). Be abejonės, ir kokybe, ir apimtimi Žemaičių elito istorijai ypač svarbus kelių dešimtmečių šaltinių studijomis paremtas G. Błaszczyko 6 tomų veikalas „Žemaičių bajorijos herbynas“ (Herbarz szlachty żmudzkiej), rodantis nuolatinį ir labai rezultatyvų šio ir kitų Lenkijos tyrinėtojų dėmesį Žemaičiams ir jų žymiausių šeimų istorijai