Žvejybos istorijos apybraižos

Daugybei neturėjusių net savo karvutės žmonių Nemunas buvo lyg tikra pieninga, tiksliau „žuvinga" karvė. Kai tik atsiverdavo lede properša, žvejai kuo greičiausiai puldavo valtimis į Nemuną, kad pagautų pirmą žuvį. Tai buvo lyg tradicija. Šitai suprantama, nes „ledui išėjus, - pinigas šviežias". 

Viename darbe neįmanoma parodyti, kaip Lietuvoje istoriškai kito žuvų gaudymo būdai ir priemonės, kokios priežastys lėmė žvejybos raidą, tad šioje knygoje siekiama išryškinti tik penkis skirtingus Lietuvos žvejybos istorijos momentus. Pirmojoje apybraižoje pažvelgiama į Nemuną kaip į upę maitintoją abipus jos gyvenančių žmonių akimis. Antrojoje lietuviška medžiaga papildomi Marijos Znamierowskos-Priifferowos prieš 40 metų vykdyti Siaurės rytų Europos duriamųjų žvejybos įrankių tyrinėjimai. Trečiojoje apybraižoje kalbama apie žvejų naudotas vandens susisiekimo priemones, kurios jiems buvo ir turtas, ir gyvenimas. Ketvirtąją pristato patarlė: „Drumstame vandenyje žuvys gaudosi". Penktojoje apybraižoje pateikiama trumpa nelegaliosios žvejybos socialinė panorama.